Kryždirbystės – tautinio identiteto – puoselėjimas
Kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai yra neatskiriama Lietuvos peizažo dalis. Sunku net įsivaizduoti kaimą, šventorių, kapines, pakeles, laukus ir miškus be liaudiško medinio paminklo.
Pradžioje turėjusi labiau religinę paskirtį, kryždirbystė carinės Lietuvos ir sovietinės okupacijos laikais įgijo nacionalinę lietuvybės simbolinę prasmę. XIX-XX a. kylantis lietuvių tautos atgimimas pabrėžė, kad kryždirbystės objektai yra ne tik religiniai simboliai, bet ir tautinio identiteto išraiška. Taip nacionalizmo pakilimo metu kryždirbystė tapo lietuvio saviraiška, atspindinti lietuvišką estetiką, lietuvio pasaulėjautą. Kryždirbystė įgavo ypatingos reikšmės ne tik pavienio žmogaus, bet ir tautos gyvenime.
XIX a.–XX a. pradžia – kryždirbystės klestėjimo laikas, apie kurį daugiausia žinoma. Kryžiai ir koplytėlės, pilnos meniškų liaudies meistrų sukurtų šventųjų skulptūrų, atitiko lietuvio dvasinės raiškos būdą, estetinę sampratą. Kryždirbystė yra išgyvenusi itin sunkių laikotarpių, įvairiausių draudimų, tačiau tai neatgrasė nuo papročio statyti medinius paminklus. Daugelis tyrinėtojų, tokių kaip V. Šukevičius, M. Brenšteinas, L. A. Jucevičius, J. Grinius, A. Römeris, M. Gadonas ir kiti Žemaitijos bei visos Lietuvos ankstyvieji kryždirbystės tyrinėtojai, pastebėjo nepaprastą kryžių gausumą. M. Brenšteinas, kalbėdamas apie Žemaitijos kryžius: „Kiekvienoj apskrity, parapijoj, net kiekviename kaime aptinkame skirtingą didumą, formą, ornamentinių pagražinimų.“ M. E. Brenšteinas pirmasis atkreipė dėmesį į kaltinius kryžius ir pirmasis taip plačiai atskleidė jų įvairovę bei grožį sakydamas, jog sunku patikėti, kad visa tai sukurta (nukalta) paprastose kaimų kalvėse ir kad juose taip gausu išmonės ir fantazijos. XX a. pradžioje V. Šukevičius rašė, jog etnografines lietuvių ribas galima atsekti pagal puoštinių kryžių gausą ir įvairovę. Būtent jų gausa Lietuvoje, palyginti su kitais katalikiškais kraštais, yra unikali. Vienas iš anksčiausiai rašiusių apie kryžių statymo paprotį Lietuvoje (Žemaitijoje) buvo kunigas ir etnografas L. A. Jucevičius. Jis dar XIX a. pirmoje pusėje (1840 m.) gražiais žodžiais pasveikinęs žemaičius-kiemionis (kaimietis, kaimo gyventojas, žmogus, kilęs iš kaimo), trumpai aprašė jų gyvenamąsias trobas, pilnas grūdų ir linų klėtis (svirnelius), toliau rašė:
„Visa Žemaičių žemė, iš pažiūros imant, keleivio akiai teikia kuo gražiausių vaizdų: visur pakelėj dideli, gražiai išstatyti sodžiai, prie kiekvienų namų, lygiai pono, lygiai prasto žmogelio, yra darželis bei sodelis ir stovi medinis kryžius, tikėjimo vėliava, to krašto žmonių dievobaimingumo ženklas. Kryžius paprastai stovi gale trobos, figūra (krucifiksas arba Nukryžiuotojo statulėlė kryžiuje arba koplytėlėje) į langus; tatai mūsų sodžiaus žmonėms akivaizdžiai primena, jog visus darbus, ir blogus ir gerus, visada regi Dievas... Pakelėse taip pat yra kryžių, bet daugiausia tinkasi (tenka) matyti dideli stulpai su spintute (nameliu) (koplytėle) viršuje, o toje spintutėje stovi statulėlė – šventasis Jonas Krikštytojas, Žemaičių (dabar Telšių) vyskupijos globėjas.“ Tačiau bene svarbiausias L. A. Jucevičiaus pastebėjimas buvo tai, kad „Kryžių palei kelią [buvo] taip tanku, jog nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių. Teisingai tą šalį (Lietuvą) galima pavadinti kryžių ir kunigų kraštu...“ (Jucevičius L. A. Raštai. V., 1959 (iš lenkų kalbos vertė D. Urbas).
Visuose regionuose galima rasti ir koplytėlių, ir koplytstulpių, tačiau ypač daug Žemaitijoje ir jie labai įvairūs. Tik Žemaitijoje buvo statomos koplytėlės ant žemės, kartais ant didelių akmenų. Tai pačių įvairiausių formų ir dydžių objektai, žinoma, juose visada būdavo pilna šventųjų skulptūrų. Šiuo metu autentiškų senųjų skulptūrų koplytėlėse, koplytstulpiuose išlikę labai nedaug.
Kryždirbystei gyvuoti, plėtotis reikia meistrų ir žmonių, kuriems tie kūriniai būtų reikalingi. Labai svarbu šį fenomenalų reiškinį, kaip Žemaitijos kultūros ypatybę, savastį išsaugoti, todėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Telšių-Tauragės teritorinis skyrius yra išsikėlęs uždavinį – užtikrinti tik Žemaitijos regionui būdingos mažosios architektūros išsaugojimą, populiarinimą. Šiuo klausimu Telšių-Tauragės teritorinis skyrius bendradarbiauja su Telšių rajono savivaldybe ir džiaugiasi, kad jau nuo 2022 metų savivaldybė vykdo Telšių rajono etninės kultūros plėtros programą, skiria lėšas iš priemonės „Etninės kultūros plėtra ir žemaičių istorinio – etnokultūrinio identiteto stiprinimas“ rajono seniūnijoms mažosios architektūros objektų tvarkymui. 2022 metais buvo suremontuota, perdažyta 19 koplytėlių ir koplytstulpių. Šiais metais taip pat numatyta sutvarkyti 15 tokių objektų.
Galerija
